Taip atsitiko Bolivijos kalnų rajone 1978 m. ir Tolimųjų Rytų krašte 1966 m. Matyt, NSO energija sąveikauja su radiolokacinių stočių lauku, todėl radarų spinduliai “pritraukia” NSO, o “tuščia elektromagnetinė erdvė formuoja NSO, suteikdama jam specifinę formą pavyzdžiui, spindinčio lėktuvo. Tokių atvejų spaudoje daug aprašyta. Lėktuvus nuo nepageidautinų kontaktų su NSO galėtų apsaugoti elektromagnetinis spinduliavimas, žinoma, kitokio dažnio, nei skleidžia jų radijo stotys. Panašiu būdu galima apginti žemės strateginės paskirties objektus: atomines elektrines, kosmodromus, branduolinių galvučių sandėlius, atominio kuro gamyklas, nes šiuos objektus NSO labai dažnai lanko, o tai gali sukelti dideles katastrofas. Pasaulį užplūdus informacijai apie neatpažintus skraidančius objektus, daugelis žmonių įprato juos laikyti įprastu reiškiniu, nors NSO paslaptis lig šiol dar neatskleista. 1977m. Vologodsko srityje, Vytegorsko rajone ežere žvejojo tėvas ir sūnus. Buvo gegužės mėnesio vidurys, šešta valanda vakaro. žvejai išplaukė motorine valtimi patikrinti tinklų. Jiems priplaukus ežero vidurį, kai iki kranto buvo likę maždaug kilometras, tiesiai prie pat kranto virš miško netikėtai pasirodė skraidanti lėkštė, panaši į aukso spalvos balioną. Jis pradėjo kilti vertikaliai aukštyn ir, pasiekęs tinkamą aukštį, “sprogo”, sūnus dar suspėjo pamatyti “auksines” nuolaužas. Lėkštė pakilo ir sudužo maždaug per 30 sekundžių, liko tik pilkas lyg cigaretės dūmelis pėdsakas. Jį vėliau išblaškė vėjas. NSO pasirodė taip staiga ir trumpam, kad sūnus net nespėjo pasakyti tėvui, kuris sėdėjo valtyje atsukęs nugarą į krantą. Tai iš tikrųjų buvo NSO, o ne kamuolinis žaibas, nes nesigirdėjo perkūnijos trenksmo. Kadangi NSO “sprogo”, galima daryti išvadą, kad jis buvo tuščiaviduris, taigi auksinio atspalvio buvo tik jo apvalkalas. Pilkas pėdsakas buvo ne kas kita, tik garų juosta, kurią kildamas NSO pagriebė su savimi iš pelkėtos vietovės. Kildami nuo žemės paviršiaus, NSO gali nusinešti ne tik vandens, bet ir žemės. Aprašyta daug atvejų, kai NSO nusinešė daugybę grunto. Mokslininkai sukūrė specialius prietaisus, kurie ultragarsu labai greitai gruntą susmulkina į dulkeles. Kadangi NSO turi sukaupę daugybę energijos, taigi jie gali pagriebti ir pakelti ne tiktai gruntą bet net lėktuvus ir žmones. Apie paslaptingai dingusius žmones, turėjusius ryšių su NSO, irgi nemažai rašyta. G.Kolčino knygoje “NSO - faktai ir dokumentai” pateiktas toks įvykis. 1915 m. rugpjūčio 21d. keturioliktojo Norfolko pulko batalionas (maždaug 800 žmonių) priėjo NSO, nusileidusį ant žemės ir panašų į debesį, įėjo į tą debesį, o kai jis lėtai pakito nuo žemės, toje vietoje liko plynė. Batalionas dingo be žinios, - taip pranešė vadovybė. Be pėdsakų dingdavo lėktuvai, ypač naikintuvai, mėginę ore priartėti prie NSO. Lėktuvai be pėdsakų dingsta Ir Bermudų trikampyje. Jo įgula tik spėja pranešti, kad “viskas aplink nušvito oranžine šviesa, o prietaisai išprotėjo”, - ir ryšys nutrūksta. Tokios avarijos šiame trikampyje dažniausiai įvyksta per Mėnulio pilnatį arba jaunatį. Manoma, kad šioje vietoje vandenyno dugne guli asteroidas, nukritęs prieš 12 tūkstančių metų ir sukėlęs ne tik pasaulinį tvaną bet ir pražudęs legendinę Atlantidą. Mokslininkai apskaičiavo Muko asteroido matmenis. Jis pavadintas šio astronomo vardu, nes Otas Mukas įrodė ne tik patį asteroido kritimo faktą, bet ir laiką, kada tai įvyko. Manoma, kad asteroido skersmuo yra beveik 300 km. Vadinasi, tokio dydžio ir svorio kūnas jau gali reaguoti į bendrą Saulės ir Mėnulio gravitacinį lauką per jaunatį ir pilnatį, kai šie abu kosminiai kūnai ir žemė atsiduria vienoje linijoje. Dėl šių planetų ir žemės gravitacinio lauko sumos Muko asteroidas veikia aplinką, sudarydamas pjezoefektą, tada šiame rajone susiformuoja įvairių dažnių stiprus energetinis laukas, dėl to viskas aplinkui nušvinta oranžine šviesa, nutrūksta ryšys ir sugenda prietaisai, lėktuvai ir laivai tampa nevaldomi. Kad būtų išvengta panašių nelaimių ir aptiktas tokio galingo spinduliavimo laikas, virš Bermudų trikampio reikėtų “pakabinti” heliostacionarinį palydovą su atitinkama aparatūra, kuri turėtų ypač “jautriai” dirbti per Mėnulio pilnatį ir jaunatį. Pjezoefektas yra ne tik daugelio laivų ir lėktuvų žūties priežastis Bermudų trikampyje, bet jis “gimdo” NSO, kurie labai dažnai skraido šiame rajone bei kitose žemės rutulio vietovėse, kuriose vyksta geologiniai procesai: žemei plečiantis, jos pluta traukiasi, tankėja. Toks reiškinys ir NSO antskrydžiai susiję su įvairiais Saulės aktyvumo periodais. Amerikos mokslininkai mano, kad NSO yra didžiulis energijos sūkurys, darantis poveikį žmogui, nes formuojasi žemės plutoje dėl pjezoefekto. čia ir susidaro paradoksas: viena vertus, NSO, kaip didžiulė energijos sankaupa, negali būti metaliniai kūnai, antra vertus, aprašyta nemažai NSO sprogimų, kai iš jų likdavo tik metalo laužas. Tiesa, ne žemiškos kilmės metalo laužas, bet labai retų metalų lydinys, kurio mūsų planetos sąlygomis praktiškai neįmanoma gauti. Tai gal NSO “gimsta” žemės gelmėse? Logiška manyti, kad NSO formuojasi ne tiktai žemės plutos paviršiuje, bet ir jos gelmėse arba ten dėl nežinomų priežasčių patenka. Kildamas į paviršių, NSO pagriebia retų metalų atomus, sudaro iš jų įvairių struktūrų lydinius ir iškelia j žemės atmosferą. “Metalinių” NSO pasirodymas galbūt yra gana retas reiškinys. Mokslininkai mano, kad iš žemės gelmių išsiveržus lavai, lieka plyšiai. Tokiais plyšiais išraižytas vandenynų dugnas. Tokiu būdu iš žemės gelmių išsiveržę NSO, patekę į paviršių, pagal fizikos dėsnius yra rutulio formos, o jei jie greitai sukasi, būna lėkštės arba cilindro formos. Paprastas ir “metalinis” NSO turi daug bendro. Jie abu gali judėti horizontaliai, bet paprastas NSO, t. y. grynas energetinis užtaisas, gali aplenkti žemės paviršiaus kliūtis, o antrasis, turintis metalinę konstrukciją, didelę masę ir inerciją, dažnai užkliūva už kalnų viršūnių. Taip atsitiko Bolivijos kalnų rajone 1978 m. ir Tolimųjų Rytų krašte 1966 m. Matyt, NSO energija sąveikauja su radiolokacinių stočių lauku, todėl radarų spinduliai “pritraukia” NSO, o “tuščia elektromagnetinė erdvė formuoja NSO, suteikdama jam specifinę formą pavyzdžiui, spindinčio lėktuvo. Tokių atvejų spaudoje daug aprašyta. Lėktuvus nuo nepageidautinų kontaktų su NSO galėtų apsaugoti elektromagnetinis spinduliavimas, žinoma, kitokio dažnio, nei skleidžia jų radijo stotys. Panašiu būdu galima apginti žemės strateginės paskirties objektus: atomines elektrines, kosmodromus, branduolinių galvučių sandėlius, atominio kuro gamyklas, nes šiuos objektus NSO labai dažnai lanko, o tai gali sukelti dideles katastrofas.