Vulkaninės salos nugrimsta taip greitai, kaip ir buvo iškilusios, vandenyno dugne randama įvairių archeologinių statinių, medžiagų, kurios naudojamos ir dabar. Galbūt tai įrodymas apie kažkada plytėjusią Atlantidą. Mokslininkai teigia: jeigu tokiais tempais žemė kis taip ir toliau, greitu laiku galime tikėtis, kad pamažu iškils nauji žemynai, keisis formos, pasikeis visa žemės geografija. Tai gali lemti žemės polių pasisukimas. Jau dabar nustatyta, kad kiekvienais metais, kad Atlanto vandenyno krantai kiekvienais metais ties Afrika keturiais centimetrais didėja ir tiek pasiglemžia sausumos. Reikia tikėti ir stengtis, kad mūsų neištiktų Atlantidos likimas, reikia pasimokyti iš kitų klaidų ir rasti laimę draugystėje bei bendravime, ten, kur nėra tuštybės, o yra džiaugsmas. Mes gyvename jau 21-ajame amžiuje ir žinome žemėje esančius 6 žemynus (Europa, š. Ir P. Amerika, Azija, Australija ir Antarktida). Jie sudaro dabartinį mūsų planetos geografinį planą ir visi prie jo yra pripratę. Evoliucija pasiekia vis didesnių technologinių laimėjimų dydį, keičiasi žmonės, kartu su jais ir visa aplinka. žemė jau perėjo dinozaurų viešpatavimo, pirmųjų žmonių valdymo, Kristaus atėjimo, viduramžius ir kitus laikotarpius. Būtų labai įdomu sužinoti, kur atsirado pirmieji žemės žmonės. Visai reali, bet ne visiems įtikinama versija yra Atlantida. Būtent ten, pasak kai kurių mokslininkų, atsirado pirmieji žmonės. Apie juos truputi vėliau. Atlantida, kaip manoma, kadaise buvo išsidriekusi šiaurinėje Atlanto vandenyno dalyje ir buvo dydžio sulig Europa ar dar didesnė. Ji sieną turėjo su Europa, š. Afrika ir š. Amerika. žmogus įsitraukė į nerimastingas Atlantidos paieškas nuo tada, kai pažvelgė į beribę jūrą ir atavistiškai bandė įsižiūrėti į savo praeitį. Gamtininkė Reičel Karson sako, kad žmogus vandenyne įžvelgė savo kilmę, o Atlantidoje atrado aukštesnę kultūrą, pradėjusią trumpą kelių tūkstantmečių rašytinę žmonijos istoriją, pagal kurią jis stebi savo menką progresą. Pradingusį žemyną daugiau nei prieš du tūkstančius penkis šimtus metų apibūdino Platonas. Nuo to laiko yra parašyta daugiau nei du tūkstančiai knygų apie legendinę, nematytą šalį. Kai kurios knygos remia teoriją apie Atlandidos buvimą, kitos – neigia. Vienas iš jų parašė iškilūs mokslininkai, kitas – svajotojai, ieškatys šangri-La šalies (tai sritis nežinomoje vietoje nežinomu pavadinimu). Atlantidos civilizacija galėjo didžiuotis stipriai išsivysčiusia technika, jos pasiekimais. Apie Atlantidą yra rasti įrašai Egipto piramidėse bei Pietų Amerikoje. Atlantidos gyventojai daug keliavo po P. Ameriką, Europą ir Afriką. Dar didingesnių, nei Egipto piramidžių, rasta P. Amerikoje. Ten buvo puikių architektų, kurie per Atlantidą nukeliavo iki Egipto ir, panaudodami savo gabumus, pastatė piramides Kaire. Manoma, kad atlantidiečiai buvo išradę nepakartojamų aparatų, turėjo akmenį atsparų ugniai, buvo sukūrę lazerių ir kitų didelių energijos šaltinių. Jie šiuose dalykuose rado didelę laimę ir jautėsi laimingai. Laikui bėgant juos užvaldė godumas, pavydas, pyktis... Dauguma jų sukandę dantis ir susiraukę saugojo tik savo turtą ir nežiūrėjo bendravimo ir draugystės. Tai buvo didelė tuštybė ir Atlantidos žlugimas buvo neišvengiamas. Nors žemynas klestėjo, daugelis žmonių kentėjo nuo bado ir panašių nepriteklių. Visai kaip ir šiais laikais. Juk turtngiausia laikoma JAV, bet kiek ten žmonių be namų, maisto, artimųjų. O ka dar kalbėti apie Afriką ir ten viešpataujantį badą ir ligas. Baisiausia tai, kad Atlantidos likimas gali ir pasikartoti, kai karuose tėvas žudys sūnų, brolis brolį ir vieni kitus išnaikins kaip nei sielos nei gėdos neturintys padarai. žymusis pranašas Edgaras Keisas įžvelgė tris žlugimo laikotarpius. Du pirmieji vyko maždaug 15 600 metais prieš Kristų. Tada žemynas skilo į salas. Paskutinis – 10 000 metais prieš Kristų, kai, Platono manymu, staiga pradingo trijų didelių ir keleto mažesnių salų grupė. Pasak jo, prieš paskutinį žlugimą, Atlantidos gyventojų būriai pasklido į visas šalis: Egiptą, Peru, Meksiką, Centrinę Ameriką, dabartinę naująją Meksiką bei Koloradą ir, matyt, įkūrė kalvų gyventojų kolonijas. Jie buvo vertinami kaip aukštesnės ir keistai panašios kultūros žmonės. Paskutinis žlugimas vyko netoli Bahamų salų. Prieš tai šie aukštesnės kultūros žmonės buvo apimti godumo ir žemų aistrų. Nuolatinis žmonių, palaikančių tinkančius Dievo sūnums įstatymus, abejingumas pažadino naikinančias jėgas, persipynusias su gamtos teikiamais dujų ištekliais ir elektros jėgomis. Tai sukėlė pirmuosius išsiveržimus, kylančius iš lėtai vėstančios žemės gelmių. Taip toji dalis atsidūrė dabar vadinamos Saragasų jūros gelmėse. Mistikas minėjo, kad galų gale bus atskleisti trijose pasaulio vietose slepiami Atlantidos buvimą įrodantys archyvai. Viena iš šių vietovių – Egiptas. O kur įrodymai? Kas patvirtins mums, kad kadaise Atlanto vandenyno šiaurinėje dalyje plytejo galingas žemynas? Galime remtis tuo, kas parašyta ir ištirta. įdomu tai, kad 1966 metais buvo gauti įrodymai apie nežymiai nuolaidžią lygumą, besidriekiančią šiaurės Atlanto link. Kai kas mano, kad lygiai aštuonios mylios į vakarus nuo Portugalijos esančios Azorų salos atitinka rytinės paskutiniųjų Atlantidos salų sienas. O šiuo metu jos yra tokios pat kaip jų antrininkės praeityje. Dabartiniai devynių Azorų salų neramumai įstabiai atspindi tą nestabilumą, kuris galbūt prieš tūkstančius metų iškėlė Atlantidą į Atlanto vandenyno paviršių. šimtmečiais Azoruose buvo ramu, bet 1957 metais prasidėjo įsiveržimai. Be to, yra nustatyta, kad nuo 1958 metų, prasidės dideli pasikeitimai visame žemės rutulyje ateinančius 40 metų. Vulkaninės salos nugrimsta taip greitai, kaip ir buvo iškilusios, vandenyno dugne randama įvairių archeologinių statinių, medžiagų, kurios naudojamos ir dabar. Galbūt tai įrodymas apie kažkada plytėjusią Atlantidą. Mokslininkai teigia: jeigu tokiais tempais žemė kis taip ir toliau, greitu laiku galime tikėtis, kad pamažu iškils nauji žemynai, keisis formos, pasikeis visa žemės geografija. Tai gali lemti žemės polių pasisukimas. Jau dabar nustatyta, kad kiekvienais metais, kad Atlanto vandenyno krantai kiekvienais metais ties Afrika keturiais centimetrais didėja ir tiek pasiglemžia sausumos. Reikia tikėti ir stengtis, kad mūsų neištiktų Atlantidos likimas, reikia pasimokyti iš kitų klaidų ir rasti laimę draugystėje bei bendravime, ten, kur nėra tuštybės, o yra džiaugsmas.