Paminėtinas ir dar vienas posūkis helenistinėje filosofijoje - neoplatonizmas, labiausiai susijęs su Plotino vardu. Plotino mąstymas priešingas materializmui - visa kas gyva ir veiklu yra grynai dvasinės prigimties; kūniška būtis įgaunama tik konstruojančio, formuojančio ir palaikančio dvasinio principo dėka. Tikrovė traktuojama, kaip loginė seka pasaulių, kurie pagal veikimo būdą, vienybę ir vertę sudaro seką. Viršuje yra dievybė, suprantama kaip būtis, vienis ir gėris. Paskui vienį eina "nus" pasaulis, po jo sielos pasaulis formuojantis idėjas ir galiausiai materijos pasaulis. Sielos uždavinys - išsiveržti iš materijos ir tai būna tik retos ekstazės akimirkos, kurių metu žmogus susijungis su dievybe. Poaristotelinį periodą charakterizuoja ne tiek atskiros asmenybės, kiek trijų tvirtas tradicijas turinčių filosofinių mokyklų - stojos, epikūriečių ir skeptikų ginčas. Visoms šioms mokykloms filosofija, tai kelio į laimę teorija. Tačiau nepaisant jų skirtingų priėjimų prie problemos, sprendimas yra panašus, t.y. stoikų apatija ir epikūriečių bei skeptikų "ataraksija" yra praktiškai viena ir tas pat - nedrumsčiamas linksmumas asmens, kuris nekreipia dėmesio į baimę ir toškimus. Svarbiausiu klausimu tampa gyvenimo prasmės problema. Stoikų mokykla atidaroma apie 300 metus pr. m. e. Atėnuose margajame portike. Įkūrėjas Zenonas iš Kitiono. Skiriami trys šio filosofinio sąjūdžio periodai: 1.) Senoji stoja (III-II a. pr. m. e.), atstovai Zenonas, Kleantas, Christipas. 2.) Vidurinioji stoja (II-I a. pr. m. e.), atstovas Poseidonijas. 3.) Vėlyvoji (jaunoji) stoja (I-II m. e. a.), atstovai Seneka, Markas Aurelijus, Epiktetas. Stoikai mano, kad gamtą valdo pirminė ugnis, kuri yra dieviška, protinga, ji ir pasaulio protas logas. Gamta ir jos vyksmas yra teleologiškai sutvarkytas, ugnis yra panteistinio monizmo kategorija. Dėl tokios griežtos pasaulio tvarkos ir pats žmogus negali keisti savo likimo. Taigi, aukščiausias gėris tai prisitaikymas prie gamtos reikalavimų, gyvenimas pagal savo prigimtį be jokių aistrų ir baimės. Stojos mokyklos idealas - tai išminčius gyvenantis pagal savo prigimtį ir protu pasiekęs proto nesudrumščiamumą(apatija). Taip pat ši mokykla propaguoja asketizmą, susilaikymą. Epikūro , kuris 306 metais pr. m. e. atidarė Atėnų soduose savo mokyklą pažiūros yra visiškai priešingos stoikų moraliniam heroizmui. Jis teigia, kad gyvenimo menas, tai kelias į tikruosius malonumus. Gamtą epikūriečiai traktuoja mechanistiškai, visas vyksmas ir pradžia paliekama atsitiktinumui. Žmogaus likimas yra atsitiktinumo susiklostymas. Pagrindinis principas - "ex nihilo nihil" - iš nieko niekas neatsiranda formuoja kitas šios mokykos sampratas ir filosofijos kryptis. Dievai epikūrietiškai - tai laimingos, žmonėmis ir pasauliu besirūpinančios žmogaus pavidalą yurinčios esybės, nes žmogus labiausiai išsivystęs gamtos narys. Siela yra materiali ir mirtinga. Epikūriečiai buvo bene labiausiai nekenčiama ir neigiama mokykla viduramžiais. tai įtakojo tai, kad jie buvo graikų materialistai (rėmėsi Demokrito atomizmu), suformulavo naują dievų sampratą, jų etika buvo hedonistinė, t.y. orientuota į malonumą (vengti kančių ir siekti "ataraksijos"). Savo laiku epikūriečių mokyklos buvo labai populiarios. Skeptikų mokykla - viena įdomiausių poaristotelinių mokyklų. Panašumas į pirmąsias dvi mokyklas tik tas, kad ieškoma vieningo kelio į laimę. Skeptikai teigia, kad kelias į ataraksiją eina per daiktų nepažinumą ir susilaikymą nuo sprendimų. Jei stoikai teigė,kad ezistuoja visuotinai teisingi, t.y. kataleptiniai vazdiniai, tai skeptikai tvirtina, kad kiekvienas vaizdinys turi tiek objektyvią tiek subjektyvią pusę. Jusliniai suvokimai yra realiatyvūs, nes mums kikvienam tas pats objektas gali pasirodyti visiškai skirtingas. Taip pat yra su mąstymu ir protu, juk kiekvienai išvadai reikia prielaidų, kurios priimamos neįrodytos arba išvedamos iš kitų prielaidų, taigi išvada galiausiai veda į paties nusistatytą tašką, arba į begalinį ratą, ar regresą. Taigi tokį deklaruojamą tiesos santykinumą patvirtina ir ekspermentinis metodas. Skeptikai liepia susilaikyti nuo griežtų teiginių. Trečiame ir antrame amžiuje prieš mūsų erą buvo labai aštri šių mokyklų priešprieša, tačiau vėliau pradedama ieškoti to kas bendra ir vienija (pvz. eklektizmas, skepticizmas). Paminėtinas ir dar vienas posūkis helenistinėje filosofijoje - neoplatonizmas, labiausiai susijęs su Plotino vardu. Plotino mąstymas priešingas materializmui - visa kas gyva ir veiklu yra grynai dvasinės prigimties; kūniška būtis įgaunama tik konstruojančio, formuojančio ir palaikančio dvasinio principo dėka. Tikrovė traktuojama, kaip loginė seka pasaulių, kurie pagal veikimo būdą, vienybę ir vertę sudaro seką. Viršuje yra dievybė, suprantama kaip būtis, vienis ir gėris. Paskui vienį eina "nus" pasaulis, po jo sielos pasaulis formuojantis idėjas ir galiausiai materijos pasaulis. Sielos uždavinys - išsiveržti iš materijos ir tai būna tik retos ekstazės akimirkos, kurių metu žmogus susijungis su dievybe. Vėlesnis neoplatonizmas įgauna mitologinių elementų, tampa abstrakčiu mitų aiškinimu.