ELGESIO MODIFIKACIJA. Skineris tiki, kad bet koks elgesys, taip pat ir neadaptyvus, gali būti lengvai pašalintas pakeičiant pastiprinimus teikiamus už elgesį. Tą galima daryti dvejais būdais - pirma, galima panaikinti nepageidaujamą elgesį pašalinus pastiprinimus, kurie tą elgesį sukelia. Antra - galima pastiprinti tą elgesį, kuris yra pageidaujamas ir yra priešingas nepageidaujamam. Bet kuriuo atveju reikia stebėjimo pagalba atrasti, kas stiprina tiek pageidaujamą, tiek nepageidaujamą elgesį, ir galima išnaudoti šiuos pastiprinimus elgesio modifikacijai. Tokie metodai yra ganėtinai plačiai paplitę JAV psichologų tarpe. Dera pastebėti, kad Skineris manė, kad keisti reikia pastiprinimus ar paskatinimus, tačiau negalima naudoti bausmių elgesio modifikacijai, nes jos dažnai tesukelia žmogaus pasipriešinimą, o jų poveikis elgesio pokyčiams paprastai būna trumpalaikis. Skiner’is - vienas iš radikaliausių bihevioristų, atmetęs bet kokias idėjas apie tai, kad žmogaus elgesį įmanoma paaiškinti tam tikromis vidinėmis jėgomis, tokiomis kaip instinktai, vidinės būsenos, motyvai, emocijos ir pan. Jo nuomone, kol mes negalime tiesiogiai išmatuoti jų, mes negalime remtis tokiomis sąvokomis. Jei psichologija ir gali būti mokslu, tai tik tokiu atveju kai ji yra visiškai objektyvi ir remiasi tik tuo, kas gali būti tiesiogiai stebima ir aprašyta - t.y., elgesiu. Todėl psichologija ir yra mokslas apie elgesį - biheviorizmas. Todėl pagrindinis psichologijos metodas - objektyviai kontroliuojamas laboratorinis eksperimentas, kada eksperimentatorius gali tiesiogiai ieškoti kas gali kontroliuoti elgesį. Tokiu atveju visas dėmesys telkiamas ties išoriniais aplinkos ir elgesio aspektais. OPERANTINIS ELGESYS, PASTIPRINIMAS IR OPERANTINIS SĄLYGOJIMAS Skiner’io pagrindinė idėja yra ta, kad visas elgesys gali būti kontroliuojamas jo pasekmėmis - t.y., tuo, kas seka po elgesio. Iš esmės bet koks gyvūnas ar žmogus gali būti išmokytas bet kokio elgesio, priklausomai nuo to, kiek ir kaip jis bus paremtas pastiprinimais, kurie seks po tokio elgesio. Pats pastiprinimas (reinforcement) yra įvykis (stimulas), kuris seka reakciją ir kuris padidina jos pasikartojimo tikimybę. Taigi, pastiprinimas sustiprina elgesį, po kurio jis seka. Taip pastiprinimas apibrėžiamas pagal jo poveikį elgesiui (išaugusi reakcijos tikimybė) o nėra, tad, apibrėžiamas teoriškai, dėl to nėra reikalo ieškoti biologinių pagrindimų, kodėl stimulas paskatina elgesį. Tad kas gali kontroliuoti pastiprinimus žmogui, gali keisti ir kontroliuoti ir žmogaus elgesį tuo pačiu būdu, kaip ir eksperimentatorius, kuris gali kontroliuoti laboratorinės žiurkės elgesį. Skiner’is skiria dvi elgesio rūšis: reaktyvų (respondent) ir operantinį (operant) elgesį. Reaktyvus elgesys yra reakcija į konkretų ir pažįstamą aplinkos stimulą. Paprastame lygmenyje toks elgesy egzistuoja refleksų pavidalu, pvz.: seilių išsiskyrimas (reakcija, refleksas) į maistą (stimulas). Toks elgesys nėra išmoktas, t.y., jo niekas nesąlygojo (nemokino) ir jis yra automatiškas ir nevalingas. Sudėtingesniame lygmenyje reaktyvus elgesys yra išmoktas. Toks išmokimas, arba sąlygojimas, apima vieno stimulo pakeitimą kitu. Būtent toks ir yra I.Pavlovo atrastas sąlygojimo procesas. Tad reaktyvus elgesys yra reakcija, kurią sukelia konkretus stimulas, po kurio seka paskatinimas. Tačiau Skiner’is manė, kad daug svarbesnis išmokimo procese nei klasikinis sąlygojimas yra operantinis sąlygojimas. Operantinis elgesys. Skiner’is pripažįsta, kad žmogus iš tikrųjų yra sąlygotas reaguoti tiesiogiai į daugybę stimulų aplinkoje, tačiau ne visas elgesys gali būti paaiškintas šiuo būdu. Tiek žmogus, tiek gyvūnai dažnai elgiasi taip, kas galėtų būti vadinama spontanišku elgesiu. Toks elgesys greičiau pats sukelia stimulus, nei tėra tik reakcija į juos. Tai nėra nevalingos reakcijos į sąlyginius stimulus. Toks elgesys gali būti vadinamas operantiniu, nes jo pobūdį ir dažnumą įtakos ir keis pastiprinimai, kurie seks jį. Reaktyvus elgesys neturi poveikio aplinkai (pvz.: šuns seilių išsiskyrimas negali paveikti nei skambučio, nei pastiprinimo). Tuo tarpu operantinis elgesys veikia (operate) aplinką ir, paprastai, keičia ją. Pvz.:, naujagimio verksmas sukelia motinos dėmesį, tokiu būdu pakeisdamas naujagimio aplinką. Aplinkoje įvykt\ę pokyčiai yra grįžtamasis ryšys elgesiui. Jei aplinkos pokyčiai, sukelti tam tikro elgesio, yra pastiprinantys (t.y., suteikia paskatinimą organizmui ar pašalina skausmingą stimuliaciją), tada atsiranda tikimybė, kad toks elgesys pasikartos vėl. Taigi, jei kūdikio verksmas skatinamas tėvų dėmesiu, padidėja tikimybė, kad toks vaikelio elgesys kartosis ir vėl. Kita vertus, jei aplinkos pokyčiai nesuteiks pastiprinimo, tokio elgesio tikimybė sumažėja. Svarbu pastebėti, kad pastiprinimas priklauso nuo elgesio rūšies. Ar po tokio elgesio seks pastiprinimas ar ne, priklauso nuo to, kaip elgesys pakeis aplinką. Pastiprinimas seka elgesį ir keičia jį. Taigi, elgesys keičia aplinką, tuo tarpu aplinka keičia elgesį. Tai ir yra operantinio sąlygojimo procesas. Skiner’io nuomone, didžiuma žmogaus ir gyvūnų elgesio yra išmokta šiuo būdu. Iš to sektų, kad iš esmės aplinka formuoja mūsų elgesį. Nuo kūdikystės mes galime elgtis labai įvairiai, tačiau išliks tik tie veiksmai, kurie bus pastiprinti - tokie veiksmai bus vis stipresni, jie sudarys tam tikrą rinkinį. Ir būtent tokia galėtų būti Skiner’io asmenybės samprata, jei jis naudotų asmenybės sąvoką - tam tikrų elgesių, sąlygotų operantiškai, rinkinys, ir niekas daugiau. Bet koks neurotinis ar nenormalus elgesys irgi nėra nieko daugiau nei tam tikras elgesys, kuris yra pastiprinamas. PASTIPRINIMO SCHEMOS (schedules of reinforcement). Kitas svarbus Skiner’io atradimas yra tai, kad elgesį gali formuoti ir pastiprinimai, kurie nebūtinai turi sekti po kiekvieno tam tikro veiksmo. Kasdieniniame gyvenime gana akivaizdu yra tai, kad elgesys nėra pastiprinamas kiekvieną kartą, kada jis įvyksta - pvz.:, kūdikis ne kiekvieną kartą yra pamaitinamas po to, kai jis pradeda verkti. Tačiau toks elgesys gali stiprėti ir tada, kai jis pastiprinamas tik protarpiais - taigi, tik po tam tikro reakcijų kiekio ar laiko po reakcijos. Nagrinėdamas tokius pastiprinimo būdus Skineris išskyrė keturias pastiprinimo schemas: Fiksuoto laiko intervalo pastiprinimo schema yra tokia,kad pastiprinimas pateikiamas kas tam tikrą lygų (fiksuotą) laiko tarpą. Pvz.: pastiprinimas gali būti pateikiamas kas minutę (žinoma, jei per tą minutę įvyksta laukiama reakcija). Tokiu atveju pastiprinimas nepriklauso nuo to, kiek yra reakcijų - daug ar mažai. Kasdieninio gyvenimo pavyzdžiu gali būti darbo užmokestis, kai alga mokama kartą (ar du) į mėnesį. Tokiu atveju dirbantysis gauna atlyginimą ne už tai,kiek jis pagamina produktų (reakcijų kiekis), bet kiek praėjo laiko jam dirbant). Šios pastiprinimo schemos tyrimai padėjo nustatyti, kad kuo trumpesnis intervalas tarp pastiprinimų, tuo dažniau pasireiškia organizmo reakcijos. Tuo tarpu reakcijų kiekis mažėja didėjant laiko tarpams tarp pastiprinimų. Taip pat pastiprinimų dažnumas įtakoja ir kaip greitai užges reakcija: elgesys po pastiprinimo nutraukimo nebepasirodys greičiau, jei jis buvo pastoviai pastiprinamas, nei tada, kai jis pastiprinamas rečiau. Fiksuoto kiekio pastiprinimo schemoje pastiprinimas teikiamas tik tada, kai organizmas atlieka tam tikrą reakcijų kiekį. Pvz.:, pastiprinimas kas dešimta arba kas dvidešimta reakcija. Kadangi čia pastiprinimas priklauso nuo reakcijų kiekio, tai ši pastiprinimo schema skatina didesnį reakcijų kiekį, nei fiksuoto laiko schema. Todėl atitinkamai suorganizuotas darbo apmokėjimas - pagal produkcijos kiekį - gali skatinti dirbantįjį pagaminti daugiau produkcijos.