Rogers’as mano, kad tokie būdvardžiai, kaip laimingas,patenkintas neapibūdina save aktualizuojančio žmogaus, nors jis gali kartais jausti tokius jausmus. Daug labiau jam tiktų nusakyti įdomus,jaudinantis,iššaukiantis,prasmingas. Be to svarbu pabrėžti tai, kad Rogers’o nuomone žmogus negali būti aktualizavęsis, o tik besiaktualizuojantis, nes aktualizavęsis reikštų kažkokią galinę būseną ar statinę (nejudrią) asmenybę. Tuo tarpu tėra galimas tik vystymasis - toks žmogus visada yra procese, pastoviai augantis, siekiantis išpildyti visas savo galimybes. Rogers’o teorijoje pagrindinės asmenybės struktūrinės dalys yra organizmas, patyrimų (fenomenų) laukas ir savęs suvokimas (self). Organizmas ir bazinė tendencija aktualizuotis. Organizmas - tai visas žmogus, kaip visuma. Jo viena pagrindinių savybių yra jo bazinė tendencija aktualizuotis - palaikyti ir išplėsti save. Tai reiškia, kad organizmas veikia kaip vieninga visuma siekdamas vieno vienintelio pagrindinio tikslo - aktualizacijos - kuri gali paaiškinti bet kokį organizmo elgesį. Be to daroma prielaida, kad ši tendencija aktualizuotis yra prigimtinis organizmo polinkis augti ir bręsti, kuris yra sąlygotas genetiškai. Organizmas bręsdamas tampa vis labiau diferencijuotas, labiau išsiplėtęs, vis labiau autonomiškas ir vis labiau socializuotas. Augimas apima visus vystymosi aspektus - tiek fizinių organų diferenciaciją ir brandą, tiek psichologinio funkcionavimo išsivystymą. Iš esmės šis bazinis motyvas apima visus kitus fiziologinius ir psichologinius motyvus, kurie tarnauja tam pačiam tikslui - visas žmogaus gyvenimas yra nukreiptas į tai, kad žmogus darytųsi vis pilnesniu ir tobulesniu organizmu, arba, tiksliau tariant, išvystytų visas savo galimybes (potencialus) užprogramuotus jo prigimtyje taip, kaip iš gilės išsivysto ąžuolas. Tačiau saviaktualizacijos procesas, nors nulemtas prigimties, retai būna lengvas ir sklandus. Jis nėra automatiškas ir dažnai reikalauja pastangų. Žmogui dažnai tenka dėl jos kovoti ir patirti skausmą, bet žmogus gali tai įveikti, nes motyvas augti yra itin stiprus: vaikas išmoksta vaikščioti, nors jam vis pasitaiko skaudžiai kristi. Tokia bazinė tendencija aktualizuotis Rogers’o manymu yra būdinga visiems gyviems organizmams. Taigi, ji iš esmės yra biologinė. Žmogaus vystymosi metu ji iš fiziologinės tampa ir psichologinė, apimdama mokymąsi ir patyrimą. Rogers’as manė organizmas gali pasirinkti, koks patyrimas gali geriausiai pasitarnauti aktualizacijos tendencijai. Tie patyrimai, kurie skatina augimą ir brandą, yra suvokiami kaip geri ir pageidautini, jų aktyviai siekiama, taigi, jie įgyja teigiamą vertę organizmui. Tuo tarpu tų patyrimų, kurie stabdo aktualizaciją, organizmas stengiasi vengti, taigi, jie įgyja neigiamą vertę organizmui. Taigi, organizmas vertina patyrimus pagal tai kiek jie prisideda prie jo augimo ir plėtimosi ir tai turi įtakos organizmo pasirenkamam elgesiui. Be to, Rogers’as mano, kad būtent emocijos padeda atpažinti organizmui, kas yra naudinga jam ir kas žalinga. Taigi, emocijos yra adaptyvaus pobūdžio organizmo reakcija į savo patyrimą - arba tam tikra vertė, kurią organizmas suteikia patyrimui. Pavyzdžiui, tokios emocijos kaip pyktis įgalina žmogų įveikti jį frustruojančią kliūtį, baimė - išvengti grėsmės, tuo tarpu atsipalaidavimas labai sveika virškinimui. Tuo pačiu emocijos ir jausmai skatina elgtis organizmą taip, kaip jam tuo momentu yra sveikiausia. Be to emocijų intensyvumas priklauso nuo to, kiek tam tikras elgesys yra reikšmingas organizmo palaikymui ir plėtimuisi. Pačios emocijos, kaip organizmo vertės tiek kyla kaip reakcijos į, tiek pačios priklauso organizmo patyrimo laukui. Patyrimų (fenomenų) laukas. Tai patyrimo prieinamo organizmui visuma. Patyrimo laukas susideda iš viso to, kas patiriama organizmo viduje tam tikru momentu - įvairūs fiziologiniai procesai, sensorinis suvokimas ir motorinė veikla. Iš esmės tie patyrimai ir sudaro žmogaus pasaulį, kuriame jis egzistuoja. Organizmas veikia būtent šiame suvokime lauke - jis reaguoja į objektyvią realybę taip, kaip ją suvokia arba patiria, ir būtent šis patyrimo laukas tėra jam vienintelė tikra realybė. Taigi, žmogus nereaguoja į išorinę stimuliaciją ar vidinius pokyčius kaipo tokius, bet reaguoja į juos taip, kaip jis juos patiria. Ir būtent todėl jo elgesys yra apspręstas ne išorinių ar vidinių sąlygų tiesiogiai, kiek jo jų suvokimo. Todėl norint prognozuoti žmogaus elgesį, nepakanka vien tik žinoti situaciją ir aplinkybes, bet reikia žinoti ir kaip žmogus jas suvokia.. Tai gali paaiškinti, kodėl žmonės elgiasi skirtingai vienodose situacijose bei skirtingose situacijose elgiasi vienodai. Žinoma, žmogus pastoviai tikrina, ar jo patyrimas iš tiesų atitinka pasaulį tokį, koks jis yra iš tikrųjų. Būtent tai skatina jį elgtis realistiškai. Ar suvokimas iš tiesų atitinka objektyvią realybę, žmogus patikrina lygindamas tarpusavyje įspūdžius (duomenis) gaunamus iš įvairių sensorinių šaltinių. Žinoma, tam tikra informacijos dalis gali likti nepatikrinta arba patikrinta nepakankamai ir tai gali įtakoti žmogų elgtis nerealistiškai arba net žalingai jam pačiam. Patyrimo laukas gali būti sąmoningu arba nesąmoningu priklausomai nuo to ar patyrimai, kurie sudaro lauką, yra aiškiai žmogaus suvokiami ir simbolizuojami (t.y., verbalizuojami - išreiškiami žodžiais) ar ne. Būtent iš verbalizacijų (žodinių įvardijimų) ir susideda sąmonė. Rogers’as mano, kad patyrimo laukas potencialiai gali būti įsisąmonintas visas. Todėl iš esmės konkretaus žmogaus patyrimo lauką tegali pažinti tik pats žmogus. Joks pašalinis žmogus, ar psichologas, pretenduojantis objektyviais metodais išnagrinėti žmogaus patyrimą, negali jo pažinti tiek gerai, kiek pats žmogus. Tačiau dažnai mes neįsisąmoniname viso savo patyrimo pilnai. Didelė dalis patyrimo yra tiesiog ignoruojama, nes ji nėra aktuali mums šiuo momentu, tačiau potencialiai mes ją galime įsisąmoninti, kai mums to prireikia, pvz.: mes dažnai neįsisąmoniname kaip ‘jaučiasi’ mūsų kojos, nors atkreipiame į jas dėmesį, kai jos nuvargsta. Tačiau yra ir toks patyrimas, kuris neįsisąmoninamas arba suvokiamas iškreiptu būdu dėl to, kad jis neatitinka mūsų Aš suvokimo (self-concept). ,Aš’ (self) ir Aš suvokimas. Dalis patyrimų lauko palaipsniui išsidiferencijuoja į tokią dalį, kurią žmogus vadina ‘Aš’. Praktiškai tai ir yra žmogaus savo buvimo įsisąmoninimas arba savęs suvokimas - patyrimas, kuris išskiria patį žmogų jo patyrimų lauke iš kitų objektų. Šis savęs suvokimas yra ganėtinai fluidiškas - t.y, lankstus ir kintantis, taip pat kaip ir pats patyrimo laukas, nors tai yra gana nuosekli organizuota struktūra, kuri nusako koks žmogus atrodo sau pačiam. Jis atsiranda iš sąveikos su aplinka, ypač iš tų sąveikų, kurios turi įvertinimo atspalvį. Vaikas patirdamas pasaulį, pamažu pradeda išskirti save kaip objektą iš aplinkos. Kai jis išskiria save, jis pradeda suprasti, kad kai kurie dalykai priklauso jam, o kai kurie - jo aplinkai. Aplinka tada patiriama santykyje su ‘manimi’ - tad jo aplinkos patyrimas įgauna vertinimo pobūdį - ‘man tai patinka’ arba ‘man tai nepatinka’. Taigi, patyrimui uždedama tam tikra vertė. Tam tikrais atvejais ši vertė uždedama patyrimui yra tiesiogiai paties organizmo, tam tikrais atvejais vertė yra introjektuota (prisiimta) iš kitų žmonių, tačiau pastaruoju atveju ji suvokiama iškreiptu būdu - t.y., taip lyg žmogus vertintų pats savo patyrimą, o ne pagal kitų uždėtą tam patyrimui vertę. Taip atsitinka dėl vaikystėje patiriamo sąlyginio vertinimo, kuris atsiranda dėl vaiko patiriamo teigiamo vertinimo poreikio. Teigiamo vertinimo poreikis ir sąlyginis vertinimas. Atsiradus savęs suvokimui vaikystėje atsiranda ir teigiamo vertinimo (positive regard) poreikis. Rogers’ui nėra tiek svarbu, ar tas poreikis yra įgimtas, ar išmoktas, tačiau vaikystėje visi žmonės patiria jį. Teigiamas vertinimas apima kitų žmonių priėmimą, meilę ir pritarimą vaikui. Be tokio vertinimo vaikas jaučiasi