Vakarų filosofinėj tradicijoj egzistencializmas yra suvokiamas kaip individualistinė ir “maištaujanti” filosofija.Maišto motyvas ypač ryškus prnc.Albero Kamiu filosofijoj.Savo filosofiją išdėsto pagal Sizifo mito alegoriją.Kamiu žmogaus gyvenimą su absurdišku Sizifo darbu.Išeitis iš absurdo situacijos-kova su gyvenimo absurdu.Kova baigiasi mirtim.Tai taip pat absurdas.Išeities nėra,bet kovoje su beprasmybe yra esmė.Žmogus-maištaujanti esybė.Žmogaus prigimtis-maištauti. Egzistencializmas padarė lemiamą įtaką dar vienai filosofijos krypčiai-gyvenimo filosofijai. Tai viena iš vyraujančių modernios filosofijos krypčių.Pradininkas XIXa. Pradžios danu filosofas Sieronas Kierkegoras, tačiau kaip atskira filosofinė srovė susiformavo XX a. antroje pusėje.Didžiausią įtaką Vakarų pasaulio kultūrai ir socialinei minčiai padarė 6-7 dešimtmety.Egzistencializmas padarė didelę įtaką kultūriniam gyvenimui,menui,literatūrai,politikai.Ideologijos pagrindas tapo hipių judėjimui bei studentų revoliucijoms. Tai antropologinė filosofija,orientuota į asmenybės problemas.Šiai filosofijai nesvarbu ,kas yra ko pradžia .Svarbu,kas šioje aplinkoje yra žmogaus pagrindas.Sieronas pradeda filosofiją nuo Hegelio kritikos.Jis pradeda nuo žmogaus esmės problemos.Kas yra žmogaus esmė?Nėra vienareikšmio atsakymo.Tai gali būti mąstantis gyvulys,Dievo kūrinys.Jis daro išvadą,kad žmogaus esmė-absoliuti galimybė.Tuo,kuo žmogus tampa,priklauso nuo pasirinkimo,o pasirinkimas-viena iš pagrindinių egzistencializmo sąvokų.Pradinės išeities situacija,kuri paskatina pasirnkimą,vadinama situacija “arba,arba”.Realizavus pasirinkimą,prarandama alternatyva,galimybė sugrįžti atgal . Klasikinis egzistencialzmo laikotarpis.Antro etapo (brandaus ,XX a. pab.)pagr.atstovai (ateistinis ir krikščioniškasis egzistencializmas):vok.M.Heidegeris,pranc. rašytojai ir filosofai Ž.P.Sartras ir A.Kamiu ,Karlas Jaspersas(vok.),prncūzas Ž.Marlo-Ponti.Krikščioniškasis egzistencializmas turėjo dielę įtaką ir lietuvių išeivijos filosofams:A.Maceinai ir J.Girniui. Pagal Heidegerį ,žmogau esmę mulemia ribinės situacijos t.y. liga,dvas. sukrėtimas,mirtis.Pati esmingiausia žmogaus ribinė situacija-mirties situacija.Esmingiausia tai,kad gyvenimas trumpas.Jam turi būti suteiktas svoris ir esmė.Bet egzistuoja mirtis,ji yra ta riba kuri viską apsprendžia.Mirties akivaizdoje vyksta egzistencijos nuskaidrėjimas-žmogui tada atsiveria tkrasis “jis” pačiam sau.Bet kieno kito mirtis yra beprasmybė.Mirtis turi teigiamą savybę-ji absoliučiai individuali.Mirtis vienintelė situacija lieka pats su savimi ir tada jis gali pasakyti,kokia buvo jo gyvenimo prasmė. Dar viena egzistencinės filosofijos tema-žmogaus susvetimėjimo problema.Pagal egzistencialistus techninė civilizacija iššaukia žmonių tarpusavio susvetimėjimą.Remdamiesi šia prielaida jie kritikuoja Vakarų vartotojišką pasirinkimą. Vakarų filosofinėj tradicijoj egzistencializmas yra suvokiamas kaip individualistinė ir “maištaujanti” filosofija.Maišto motyvas ypač ryškus prnc.Albero Kamiu filosofijoj.Savo filosofiją išdėsto pagal Sizifo mito alegoriją.Kamiu žmogaus gyvenimą su absurdišku Sizifo darbu.Išeitis iš absurdo situacijos-kova su gyvenimo absurdu.Kova baigiasi mirtim.Tai taip pat absurdas.Išeities nėra,bet kovoje su beprasmybe yra esmė.Žmogus-maištaujanti esybė.Žmogaus prigimtis-maištauti. Egzistencializmas padarė lemiamą įtaką dar vienai filosofijos krypčiai-gyvenimo filosofijai.