Pagal N., aukščiausias, kosminis, visa ką kuriantis principas yra valia. Gyvenimo variklis – gaivališkų valių kova. kieno valia laimi, tas ir diktuoja moralės normas. Aukščiausia laisvos valios išraiška – valia valdyti, o jos įsikūnijimas – valdžia – aukščiausias “tikro žmogaus” tikslas, todėl valdžia būtinai turi būti sutelkta antžmogio rankose. Tam pasiekti pagr. kliūtis – krikščionybė, kurios šaltiniai, anot N., yra vergiškumas, nuolankumas ir paklusnumas. Būtent tos žmogaus prigimtį iškreipiančios ideologijos nešėjai yra silpnieji ir moterys. Nyčės šūkiai: “Jei eini pas moterį, pasiimk bizūną”. “Dievas mirė”. Tai viena moderniosios fil-os krypčių. Atstovai: Šopenhaueris, Nyčė. Abu vokiečiai, filosofavimo tema panaši: žemiškas žmogaus gyvenimas. Suvokimas žmogaus, kaip gamtos dalies. Žmogus – iracionali instinktu valdoma būtybė. Žmogiškąją aplinką Šopen. ir Nyčė vadino gyvenimo srautu. Tai jausmai, instinktai, troškimai, valia. Viskas, kas susiję su žmogaus juslėmis. Š. ir N. pozicijos panašios, bet išvados visiškai skirtingos. Šopenhaueriui įtaką padarė senovės rytų, ypač indų, fil-a. Jo fil-a – rytų ir vakarų mąstymo sintezė. Jo dėka prasidėjo domėjimasis rytų tradicijom vakaruose. Pagal rytų fil-ą tiek atskiro žmogaus, tiek visos civilizacijos likimas yra nulemtas iš anksto. Žmogus, anot Šop., turi prisitaikyti prie likimo, susitaikyti su juo. Tada pasiekiama laimė. Pagal Nyčź, žmogaus likimą nulemia jo subjektyvi valia. Kuo žmogaus valia stipresnė, tuo daugiau šansų yra jam įsitvirtinti aplinkoje. Pagal N., žmonių visuomenėj galioja tas pats pagr. dėsnis, kaip ir gamtoje – stipresniojo išlikimas. Nyčė buvo aršus savo laikmečio kultūrinių, sosialinių ir ypač moralinių papročių kritikas. Jo įsitikinimu, įprastinės moralės normos, gėrio ir blogio kategorijos yra išsigimusios, nes prieštarauja žmogaus prigimčiai. Kalbėdamas apie prigimtį N. turėjo galvoje biologinius instinktus, jusliškumą, žmogiškąjį ego. Instinktyviąją žmogaus pusę N. priešpastato moralės dogmomis sukaustytam racionaliam protui. Pagal N., veidmainiškos, žmogaus prigimtį slopinančios moralės šaltinis yra krikščionybė. Todėl jo aršiausia kritika nukreipta prieš krikš-ę. Ji iškelia silpnųjų, vergų moralę, versdama tokių dogmų laikytis ir stipriuosius. Krikščioniškoji žmogaus, kaip nuolankaus Dievo tarno, koncepcija Nyčei nepriimtina iš principo, todėl jis skelbia, kad žmogus turi klausyti savo instinktų, ne dogmų. Jis skelbė intelektualinę programą, kuri skelbė naujas vertybes, t.y. ragino atsisakyti vertybių su krikščioniškais principais. Žmogaus valios, troškimų laisvė. Nyčė ragino sukurti naują žmonių rasę, kuri išsiveržtų iš krikščioniškosios moralės normų ir kuriai negaliotų įprastos gėrio ir blogio kategorijos. Šios rasės simbolis – antžmogis. “Žmogus yra tai, ką reikia sunaikinti. Teateinie antžmogių karalystė”. Pagr. veikalai: “Taip kalbėjo Zaratustra”, “Anapus gėrio ir blogio”, “Antikristas”. Oponentai Nyčei priekaištavo, kad jis garbina laukinius instinktus ir gyvulišką egoizmą. Fiziologinės prigimties Nyčė nelaiko trūkumu. Antžmogio moralė turi būti grindžiama tų instinktų išlaisvinimu, prisitaikymu prie tos laisvės. Kalbėdamas apie antžmogį, N. pabrėžė, kad jis neturi omeny biologiškai išvestos rasės. Antžmogiškumas apibrėžiamas kaip psichologiškai stipri asmenybė, kaip žmogus individualistas, kuris atmeta bet kokias sustabarėjusias dogmas. Naujoji rasė – tai stiprių individualistinių asmenybių visuomenė. Antžmogiškumas – tai sugebėjimas atsiplėšti nuo vidutinybės, pakilt virš jos. Pagal N., aukščiausias, kosminis, visa ką kuriantis principas yra valia. Gyvenimo variklis – gaivališkų valių kova. kieno valia laimi, tas ir diktuoja moralės normas. Aukščiausia laisvos valios išraiška – valia valdyti, o jos įsikūnijimas – valdžia – aukščiausias “tikro žmogaus” tikslas, todėl valdžia būtinai turi būti sutelkta antžmogio rankose. Tam pasiekti pagr. kliūtis – krikščionybė, kurios šaltiniai, anot N., yra vergiškumas, nuolankumas ir paklusnumas. Būtent tos žmogaus prigimtį iškreipiančios ideologijos nešėjai yra silpnieji ir moterys. Nyčės šūkiai: “Jei eini pas moterį, pasiimk bizūną”. “Dievas mirė”.