Istorijos filosofija, filosofijos šaka, nagrinėjanti istoriją, kai istorija tapatinama ir su praeitimi, ir su istoriografine jos išraiška. Tradiciškai skiriamos dvi pagrindinės istorijos filosofijos šakos:

* spekuliatyvioji, nagrinėjanti ontologines (metafizines) problemas, suvokianti visą praeitį (= istoriją) kaip tam tikrą vidinę raidą, prasmę, dėsningumus turintį procesą ir bandanti apmąstyti šį procesą; rusiškoje tradicijoje ir kt. dar vadinama istoriosofija,
* kritinė, nagrinėjanti epistemologines istorinio pažinimo problemas.

Sąvoką istorijos filosofija XVIII amžiuje pasiūlė Voltaire, kuris suvokė ją kaip naują, kritinį istorinio mąstymo būdą, kai individas pats mąsto objektą vietoj to, kad atkartotų tai, ką buvo parašę kiti. Šia sąvoka pasinaudojo Herderis, Hegelis ir kiti XVIII a. pab. filosofai, tačiau jiems istorijos filosofija buvo a priori suvokiama visuotinės istorijos, kurioje skleidžiasi tautos ir kultūros, samprata. Kai kurie XIX a. pozityvistai ėmė reikalauti, kad istorijos filosofija atrastų bendruosius dėsnius, apie kuriuos privalėtų papasakoti istorikai. Taigi iki XX a. vidurio istorijos filosofijoje vyravo spekuliatyvioji kryptis.

Tačiau XIX–XX a. sandūroje istorijos filosofijai pradėtos priskirti ir istorinio pažinimo nagrinėjimo problemos (pvz., Robin George Collingwood), o pastarąsias problemas nagrinėjanti kryptis 1938 m. pirmąkart įvardinta kritine istorijos filosofija (Raymondo Arono sąvoka).

Plg., Arthur Danto 1965 m. išleistame veikale visą metafizines problemas nagrinėjančią istorijos filosofiją įvardijo substancine, o epistemologines – analitine.