Kompaso rodyklė nebūtinai nukrypsta tiesiai į šiaurę ir pietus. Kampas tarp kompaso rodomos krypties ir Žemės ašies vadinamas magnetine deklinacija. Jos dydis įvairiose Žemės vietose skirtingas. Mažus Žemės magnetizmo trikdžius sukelia tikriausiai silpni sūkuriai tarp branduolio ir mantijos, nors panašiai gali veikti ir didžiuliai įmagnetėję uolienų ar rūdų gabalai. Žemės magnetinį lauką trikdo Saulės vėjo elektringosios dalelės. Įlėkusios į aukštinę atmosferą, jos šiek tiek pakeičia priežeminį magnetinį lauką. Kai kurie pokyčiai, pavyzdžiui, paros svyravimai, būna reguliarūs, o kiti (magnetinės audros) - nereguliarūs. Žemė Visatoje Žmogus - Žemės planetos kūdikis. Jo atsiradimas ir raida priklausė nuo mūsų Žemės įvykių, o šie - nuo Visatos veiksnių. Mums atrodo, kad sistemoje Visata-Žemė-Žmogus svarbiausia vieta priklauso mums. Tačiau žinios apie Žemę rodo, kad planeta su visomis savo geosferomis yra labai sudėtingai organizuota, bet vientisa sistema. Ją palaiko energijos ir medžiagų dinaminė pusiausvyra. Ji nėra labai griežta, būna svyravimų ir nukrypimų. Žemės kitimai geologinėje praeityje vyko dėsningai, ritmiškai ir cikliškai. Vieni jų vyko ramiai, kiti šuoliškai ir katastrofiškai. Šių kitimų priežastys buvo įvairios. Tačiau nėra abejonės, kad jos buvo susijusios su Visatos, Saulės sistemos ir Žemės raida. Jos tiesiogiai veikė ir veikia žmogų, jo evoliuciją ir pažangą. Tie kitimai laiko atžvilgiu formavo reiškinių ritmus ir ciklus, o erdvėje - tam tikrą geografinę įvairovę. Žemė yra trečioji iš devynių Saulės sistemos planetų. Visoje Saulės sistemoje jai nėra lygių pagal tankį (vidutinis tankis - 5,515 g/cm3). Ji yra sunkiausia tarp kietųjų planetų (milžiniškas dujinis Jupiteris vis dėlto sunkesnis). Žemė nutolusi nuo Saulės vidutiniškai 150 mln. km. Čia jai nei per karšta, nei per šalta, o joje esantis vanduo ir ją gaubianti atmosfera mažina temperatūros svyravimus. Iš toli žiūrint, Žemė – pats įdomiausias Saulės sistemos objektas. Ją puošia nuolat kintantis debesų raštas, pro kurį matyti gražus jūrų ir žemynų piešinys. Kosmonautas Nilas Amstrongas skrisdamas “Apolonu 11” 1969 metais, susižavėjęs pasakė, kad Žemė “panaši į nuostabų kosmoso brangakmenį” (1 pav.). Jį daug ryškesnė už Mėnulį, nes atspindi apie 40  į ją krintančios šviesos, o Mėnulis – tik 7 . Iš Merkurijaus, Veneros ir Marso plika akimi Žemė atrodytų kaip žibanti melsva žvaigždė, tačiau iš Jupiterio ir dar iš toliau be teleskopo Žemės nebesimatytų, nes ją gožia Saulės aureolė (spindesys). Be Žemės ir kitų planetų Saulės sistemai priklauso 43 planetų palydovai, (neskaitant dirbtinių), daugiau kaip 1700 mažųjų planetų – asteroidų (planetoidų), tūkstančiai kometų ir nesuskaitoma daugybė smulkių kosminių kūnų, kurie, susidurdami ir trindamiesi, nuolat papildo kosminių dulkių išteklius. Nepaisant tokios daugybės įvairiausių Saulės šeimos narių, net 95,35  sistemos masės sutelkta pačioje Saulėje. Visoms devynioms planetoms kartu tenka tik 0,14  Saulės sistemos masės. Saulės sistema ir kartu 200 milijardų kitų žvaigždžių priklauso Galaktikai, kurios skersmuo apie 100000 šviesmečių, o jos storis branduolio viduryje – apie 18000 šviesmečių. Sukantis visam žvaigždžių sūkuriui, kartu aplink Galaktikos centrą maždaug 250 km/s greičiu skrieja ir Saulė su savo planetomis, apeidama Galaktikos orbitą per 200-220 milijonų metų. Be šito judėjimo, Saulė dar savarankiškai skrieja – atsiduria čia toliau arčiau, čia toliau nuo Galaktikos branduolio. Branduolyje žvaigždžių tirščiausia, jų gravitacinis poveikis didžiausias, dažnai sušvinta novos, vyksta supernovų sprogimai. Priartėjusi prie mūsų Galaktikos branduolio, Saulės sistema gali būti praturtinama sunkiaisiais cheminiais elementais, išsviedžiamais iš supernovų gelmių. Tuo metu taip pat susidaro palankios sąlygos Saulės ir jos planetų vidinėms įtampoms išsikrauti. Kai Saulė ir jos planetos nutolsta nuo Galaktikos branduolio jų gyvenimo periodas pasidaro ramesnis.Žemės kilmė Daugelį amžių astronomijos atradimai skatino žmogaus vaizduotę. Ypač sunku buvo atsisakyti plokščios Žemės įvaizdžio ir patikėti, kad ji – rutulys, kurį galima apiplaukti. Iš tiesų, tiesioginių Žemės rutuliškumo įrodymų galima gauti tik mūsų laikais, stebint Žemę vizualiai arba fotografuojant iš aukštai skrendančių lėktuvų ir dirbtinių palydovų. Mintis, kad Žemė nėra Visatos centras, ypač jaudino žmonių protus XVI-XVIII a. Jau Aristotelis IV amžiuje prieš mūsų erą ir K. Ptolemėjas II amžiuje tvirtino, kad Žemė yra dangaus kūnų sistemos centras. Pagal K. Ptolemėjo pasaulio modelį kiekviena planeta judėjo mažu apskritimu (epiciklu), o jo centras didesne orbita (deferentu) skriejo aplink Žemę. 14 amžių astronomai pripažino tik šią teoriją. Kai prieš 500 metų M. Kopernikas įrodė, jog Žemė skrieja aplink Saulę, M. Liuteris pareiškė: “Šitas kvailys nori visą astronomijos mokslą apversti aukštyn kojomis. Bet, kaip skelbia Biblija, kaip tik Saulei, o ne Žemei Jėzus liepė sustoti”. 1508 metais M. Kopernikas savo komentaruose rašė: “Įspūdis, kad juda Saulė, atsiranda ne dėl jos, o dėl Žemės judėjimo”. Jo helio-centrinė sistema, 1543 metais aprašyta garsiame veikale “Apie dangaus sferų sukimąsi”, tapo lemtinga žmonijos minties raidos pakopa. M. Koperniko teorija nukėlė Žemę nuo jos nejudamo sosto Saulės sistemos centre. XVIII amžiaus viduryje jau buvo žinomi spirališki kosminiai dulkių ūkai. Karaliaučiaus filosofas Imanuelis Kantas spėjo, kad kitados kosminės dulkės buvo vienodai pasklidusios visoje Visatoje, bet dėl gravitacijos formavosi paskiri dulkių telkiniai, kurie buvo ūkų pradžia. Jie sukosi aplink centrinį telkinį. Ilgainiui iš centrinio telkinio susidarė Saulė, o iš šalutinių ją supančios planetos. 1796 metais, praėjus 40 metų po I. Kanto hipotezės paskelbimo, prie panašių išvadų priėjo matematikas P. S. Laplasas, irgi teigęs, kad Saulę kitados gaubė lėtai sukęsis kosminių dujų ūkas. Dėl Saulės traukos jis susislėgė, pagreitėjo jo sukimasis. Pagaliau ūkas virto Saulę juosiančiais žiedais, kurie toliau kondensuodamiesi, susitelkė į telkinius – planetas. I. Kanto ir P. S. Laplaso nebuliarinė hipotezė, padėjusi pagrindus dialektiniam pasaulėvaizdžiui, ištvėrė beveik šimtmetį. Per tą laikė didelę pažangą padarė fizika, chemija, astronomija ir kiti mokslai, kurių duomenys prisidėjo prie Žemės kilmės aiškinimo. I. Kantas ir P. S. Laplasas manė, kad Žemės vidinis karštis yra reliktinis, išlikęs nuo tų laikų, kai planetos formavosi iš žvaigždės. Bet ilgainiui apskaičiuota, kad planeta iki dabartinės būsenos turėjusi atvėsti per 40 milijonų metų, tuo tarpu jau tais laikais žinoma geologinė Žemės padėtis buvo daug kartų ilgesnė. Vėsdamas Žemės rutulys turėtų nurimti, tuo tarpu vidinio Žemės gyvenimo reiškiniai kartais katastrofiški, akivaizdžiai rodo, kad planeta tebegyvena audringą gyvenimą. Apskaičiuota, kad 98  visos Saulės sistemos sukimosi momento tenka planetoms, o tik 2  Saulei, nors planetos sudaro tik 0,14  visos sistemos masės. Jei Saulės sistema būtų susidariusi taip, kaip aiškino I. Kantas ir P. S. Laplasas, tai Saulė turėtų suktis septynis kartus greičiau nei dabar. Fizikai suabejojo, ar materijos žiedai iš viso gali susikondensuoti į planetas. Toliau nagrinėti Žemės kilmės problemą labai padėjo tai, kad XIX ir XX amžių sandūroje buvo atskleistas radioaktyvusis elementų skilimas. Atrastas naujas Žemės vidinio karščio šaltinis. Deja, šis epochinis fizikos laimėjimas labai lėtai skynėsi kelią į Žemės mokslus. XX amžiaus pirmojoje pusėje Žemės ir kitų planetų kilmė vis dar buvo aiškinama modifikuotomis senomis pažiūromis. K. T. Čamberlinas ir F. R. Moultonas 1902 metais iškėlė hipotezę, kad planetos susidarė iš Saulės materijos telkinio, kurį išplėšė, susidūrusi su Saule kita žvaigždė. 1919 metais šią mintį modifikavo Dž . H. Džynsas, teigęs, kad planetos susidarė iš medžiagos “cigaro”, kurį iš Saulės išplėšė, skriedama pro šalį kita žvaigždė. 1943 metais visiškai kitokią planetų kilmės hipotezę paskelbė tarybinis mokslininkas O. Šmitas, aiškinęs, kad planetos užsimezgė, susitelkus į gniužulus tarpžvaigždiniam dujų ir dulkių debesiui, kurį pagavo Saulė, skriedama Galaktikos orbita. Pagal šią hipotezę, tarpžvaigždinės medžiagos gniužulai – būsimosios planetos – šalti kūnai, didėjo nuo pritraukiamų dalelių. Tik jiems pakankamai padidėjus, pradėjo kauptis radioaktyviojo skilimo, taip pat meteoritų smūgių energijos karštis, ir planetos įkaito. Ši hipotezė jau geriau paaiškino, kodėl arčiau Saulės, kur centrinio šviesulio gravitacinis poveikis didesnis, susiformavo mažos ir sunkios planetos, nedaug nutolusios viena nuo kitos, o toliau – didelės, lengvos, bet retai išsidėsčiusios planetos. Planetų akrecijos hipotezė, aiškinanti planetų didėjimą išsklaidytos protoplanetinės medžiagos susitekimu, buvo toliau plėtojama ir tobulinama. Pastebėta, kad Saulės pusiaujo ir planetų sistemos centrinės plokštumos yra labai artimos. Buvo iškelta mintis, kad Saulė ir tarpžvaigždinis ūkas sukasi ta pačia kryptimi, taigi tikriausiai atsirado iš tos pačios masės. Praturtinus tą idėją naujausiais branduolinės fizikos ir cheminių elementų kosmogoninės evoliucijos duomenimis, reikėjo pakoreguoti O. Šmito mintį ir sugrįžti prie I. Kanto ir P. S. Laplaso idėjos apie bendrą Saulės ir planetų kilmę. Aptikus radioaktyvumą, rastas geologinis laikrodis, pagal kurį galima tiksliai datuoti Žemės plutos sluoksnius. Pasirodė, kad radioaktyvieji elementai (uranas, toris, kali ir kiti) spontaniškai skyla, virsdami antriniais lengvesniais elementais ir kartu išskirdami daug energijos. Vieni radioaktyvių elementų izotopai skyla greitai, kiti lėtai, todėl, skaičiuojant iš atsiradusių antrinių elementų kiekio suirimo pusperiodį, šį geologinį laikrodį galima pritaikyti netolimai (pavyzdžiui, C14, kurio suirimo pusperiodis tik 5730 metų), tolimesnei (U234 - suirimo pusperiodis 250 000 metų) ir labai tolimai (U238 - suirimo pusperiodis 4,51 . 109 metų) geologinei praeičiai nustatyti. Žinant elementų (urano, torio, kalio ir kitų) atskirų izotopų skilimo greitį, iš aptinkamos antrinės medžiagos kiekio nesunku apskaičiuoti skilimo pradžią, taigi radioaktyviųjų medžiagų turinčios uolienos amžių. Pasirodė, kad seniausių uolienų senumo amžius yra 3,5–3,8 ir net 4,3 milijardo metų. Taigi pati Žemė turinti būti dar senesnė. Ištyrus tais pačiais metodais meteoritus, pasirodė, kad jų amžius yra 4,4 – 4,6 milijardo metų. Meteoritai gali būti laikomi pirminės protoplanetinės medžiagos gniužuliukais; jiems susitelkus į didelius konglomeratus, susidarė planetos. Beliko sutikti, kad meteoritai, planetos, jų palydovai ir kiti Saulės sistemos nariai pradėjo formuotis tuo pačiu laiku – 4,6 milijardo metų. Prieš 3,8 – 4,2 milijardo metų, kai susidarė seniausios žinomos granitinės uolienos, prasidėjo geologinė mūsų planetos istorija. 0,4 milijardo metų laikotarpis, tarp Žemės atsiradimo ir pirmųjų uolienų susidarymo, laikomas iki geologiniu laikotarpiu; tada planeta dar augo iki maždaug dabartinės masės, formavosi jos svarbiausios geosferos.