Aukščiausiame vaikystės išsivystymo lygyje mes internalizuojame mūsų tėvų idealų elgesį ir tada pastiprinimus, kaip ir bausmes už elgesį reguliuoja žmogaus ‘Aš’. Taip vaikai išmoksta kelti sau tokius elgesio standartus, kokius jiems kelia tėvai. Be to jie išmoksta tai, kad modeliai gali padėti jiems išvystyti efektyvias strategijas susitvarkyti su fizine ir socialine aplinka, kas gali padidinti jų savo efektyvumo vertinimą. Pats savo efektyvumo suvokimas pirmiausia atsiranda tada, kai vaikas pradeda įvaldyti savo fizinę ir socialinę aplinką. Per tokius bandymus paveikti savo aplinką jie sužino apie savo fizinius ir socialinius sugebėjimus. Iš pradžių tai liečia daugiausia tėvus, kurie atsako į vaiko bandymus savo vertinimais ir paskatinimais. Vėliau vaiką pradeda įtakoti ir bendraamžių įvertinimas. Kaip aukšto efektyvumo modeliai vaikams yra tie jų bendraamžiai, kurie yra labiausiai prityrę ir įgudę įvairiuose žaidimuose. Be to bendraamžiai suteikia standarto lygmenį veiklos lygiui ir savo efektyvumo vertinimui. Vėliau stiprų poveikį turi mokykla, kuri padidina savo efektyvumo jausmą išvystydama kognityvinius sugebėjimus ir problemų sprendimo įgūdžius, kurie yra esminiai efektyviam gyvenimo problemų sprendimui. MOKYMASIS STEBINT (observational learning) Viena labiausiai išskirtinių socialinio mokymosi teorijų idėjų yra ta, kad mokymasis gali įvykti ne tik tiesioginio pastiprinimo pagalba, bet ir per stebėjimą (observation). Bandura neneigia, kad tiesioginis pastiprinimas gali sąlygoti elgesį, tačiau jis mano, kad tai nėra vienintelis būdas naujam elgesiui išmokti. Be to jis teigia, kad pastiprinimas yra pakankamai neefektyvus kelias elgesio pokyčiams - jam reikia gana daug laiko ir jis yra potencialiai pavojingas. Pvz.:, žmonėms būtų visai ne į naudą, jei jų išmokimą eiti per gatvę degant žaliai šviesai sąlygotų tiesioginis pastiprinimas - partrenkė juos mašina ėjus per raudoną šviesą, ar ne. Taigi, egzistuoja ganėtinai daug tokių situacijų, kuriose žmogus negali išbandyti daugybės elgesio būdų, kol ras tą, kuris sukelia pastiprinimą. Tad operantinis sąlygojimas, kuriame bandymų-klaidų metodas naudojamas tol, kol randama tinkama reakcija, nėra efektyvus būdas kai kuriems įgūdžiams formuoti, pvz.:, tokiems kaip plaukimas ar mokymasis vairuoti, nes žmogus nuskęstų ar užsimuštų, kol rastų tinkamą elgesio būdą. Todėl Bandura teigia, kad daugelyje situacijų žmogus išmoksta naujo elgesio stebėdamas pavyzdį arba modelį. Toks išmokimas vadinamas modeliavimu. Kai kurios reakcijos gali būti išmoktos tik šiuo būdu. Pvz.:, tai kalba - vaikas turi girdėti žodžius, kad galėtų juos pakartoti. Tad modeliavimas - tai modelio elgesio stebėjimas ir to elgesio kartojimas. Tuo būdu įmanoma išmokti reakcijų, kurių anksčiau nemokėta atlikti, bei galima stiprinti ar silpninti reakcijas, kurias žmogus jau mokėjo. Tai patvirtina ir Banduros klasikinis eksperimentas, kuriame maži vaikai stebėjo, kaip suaugęs žmogus daužo lėlę. Po to palikti vieni jie elgėsi dvigubai agresyviau su ta lėle, nei tie vaikai, kurie nebuvo matę tokio pavyzdžio. Be to modeliavimo procesas gali įvykti ir tada, kai pavyzdys nerodomas tiesiogiai, o vietoje jo teikiamos žodinės instrukcijos, tiksliai paaiškinančios, kaip elgtis - verbalinis modeliavimas. Tačiau verbalinės instrukcijos paprastai papildomos ir modeliniu elgesiu. Tokia iliustracija itin palengvina išmokimą. Taip pat jau egzistuojančios elgesio formos, kurios paprastai nerodomos, t.y., - yra užslopintos (inhibited), gali būti daug lengviau atliekamos, jei atsiranda tam tinkamas modelis. Tokį fenomeną Bandura vadina išlaisvinimu (disinhibition), dėl modelio įtakos slopinimo susilpnėjimui. Kasdieninis pavyzdys būtų žmogus, kuris daug lengviau pažeis įstatymą tada, kai mato, kad ir kiti jį pažeidžia. Eksperimentais įrodyta, kad modelis gali padėti žmogui nebeslopinti agresyvaus ir seksualinio elgesio. Būtent įvairių tyrimų pagrindu Bandura teigia, kad daug žmogaus elgesio - tiek normalaus, tiek nenormalaus - yra išmokstamas imitacijos pagalba. Nuo vaikystės vystosi toks elgesys, kokį modelį pasiūlo visuomenė, kuri prasideda nuo tėvų modelio. Žmogus, kuris nukrypsta nuo kultūros normų - nusikaltėliai, neurotikai , narkomanai, psichopatai - išmoksta tokio elgesio , kaip ir bet kuris kitas žmogus. Skirtumas tik toks , kad jie seka kitokias modeliais, paprastai nepriimtinais visuomenei.. Lygiai taip pat vaikas išmoksta ir neracionalių savo tėvų baimių - pvz.:, matydamas savo motiną ar tėvą krūpčiojantį nuo griausmo ar pradedantį nervutis nepažįstamų akivaizdoje, jis pradės imituoti jų elgesį, ir vėliau taip elgsis ir suaugęs, nežinodamas iš kur tai atsirado. MODELIAVIMĄ ĮTAKOJANTYS KINTAMIEJI Kaip vyks pats modeliavimo procesas, nulemia trys faktorių grupės: modelio charakteristikos, stebėtojo charakteristikos ir modeliuojamo elgesio sukeliami paskatinimai. Modelio charakteristikos. Jos ganėtinai daug veikia imitaciją. Kasdieniniame gyvenime mus labiau įtakoja į mus panašūs žmonės, nei tie, kurie žymiai skiriasi nuo mūsų. Daug stipriau imituojamas ir gyvas modelis nei multiplikacinis veikėjas (nors pastarasis irgi sugeba indukuoti rodomą elgesį). Kita modelio savybė, kuri įtakoja imitacijos stiprumą, yra modelio amžius ir lytis, santykyje su stebėtoju. Mes linkę modeliuoti savo elgesį labiau pagal tos pačios lyties žmonių, nei skirtingos. Tuo tarpu suaugusio žmogaus pavyzdys daug stipriau sukelia imitaciją 4-mečiui nei 16-mečiui. Tačiau pagrinde, dažniausiai žmonės yra įtakojami savo amžiaus modelių. Kitos svarbios modelio savybės yra statusas ir prestižas. Viename tyrime nustatyta, kad pėstieji linkę sekti per raudoną šviesą paskui gerai apsirengusį žmogų, nei paskui varganai apsirengusį (nors tai būtų tas pats žmogus). TV reklama iš esmės remiasi tuo pačiu principu, naudodamasi aukštą statusą ir prestižą turinčių žmonių pavyzdžiais. Taipogi modelio atliekamas elgesys taip pat gali įtakoti imitacijos laipsnį. Labai sudėtingas elgesys imituojamas mažiau nei paprastas elgesys. Agresyvios reakcijos paprastai yra imituojamos stipriau, bent jau pas vaikus. Stebėtojo charakteristikos. Jos taip pat lemia modeliavimo efektyvumą. Kai kurie žmonės, ypač tie, kurie turi žemą savigarbą ir silpną pasitikėjimą savimi, yra daug labiau imituoti elgesio modelį. Taip pat labiau imituoti elgesio modelį yra linkę ir tie žmonės, kurie buvo praeityje pastiprinami už kieno nors elgesio imitaciją. Su elgesiu susiję paskatinimai. Šis faktorius yra pats stipriausias savo įtaka modeliavimo situacijai. Pvz.:, aukšto statuso žmogus gali sukelti žmogaus imitaciją, bet jei nėra tokio elgesio pastiprinimo, toks elgesys ganėtinai greitai išnyksta ir žmogus po to yra linkęs daug mažiau sekti šiuo modeliu. MODELIAVIMO PROCESO SUDEDAMOSIOS DALYS Išanalizavęs patį mokymosi stebint procesą, Bandura atrado keturis tarpusavyje susijusius procesus, arba mechanizmus, iš kurių ir susideda šis procesas:dėmesio procesas, įsiminimo procesas, atgaminimo procesas ir paskatinimo arba motyvacinis procesas. Dėmesio (attentional) procesas. Dėmesio procesas įtakoja mokymąsi stebint tuo, kad modeliavimas negali įvykti, jei žmogus nekreipia dėmesio į modelį. Žmogui nepakanka vien tik matyti modelį ir jo veiksmus, jis turi atidžiai stebėti modelį, kad gautų pakankamai informacijos tam, kad imituotų modelį. Žmogaus dėmesį veikia kai kurie faktoriai, kurie ir nulemia, kad žmogus yra labiau dėmesingas kai kuriems žmonėms (ir kai kuriose situacijose) nei kitiems. Kaip jau minėta, vieni tokių faktorių yra modelio amžius, statusas, lytis ir modelio panašumas su stebėtoju. Taip pat atidžiau stebimi tie modeliai, kurie atrodo kompetentingesni ar yra ekspertai kurioje nors srityje. Bendrai tariant, bet kurios modelio savybės, kurios daro jį patrauklų, sukels didesnį susidomėjimą modeliu, taigi, padidins ir imitacijos tikimybę. Dėmesys modeliui taip pat priklauso ir nuo percepcinių bei kognityvinių stebinčiojo sugebėjimų, bei modeliuojamo elgesio vertės. Kuo stipriau išvystyti kognityviniai sugebėjimai, kuo daugiau žinių iki tol turi žmogus, tuo atidžiau jis stebės modeliuojamą